kaltūnuotas

kaltūnúotas, -a (hibr.) adj. (1) DŽ; M 1. su kaltūnu, nesveikas: Akys kaltūnuotos, nuo seniai nesveikos Zp. Kaltūnuotos rankos Kp. Mano pati karoliuota, aš nabagas kaltūnuotas TŽI250. Ir kaltūnas pražuvo, nors da, žmonės atsimenat, toj šalyje buvę daug kaltūnuotų LTII104. 2. su kaltūnais, susivėlusiais plaukais: Susivėlę, kaltūnuoti plaukai atrodė kaip varnų lizdas (ps.) S.Nėr. | Jis visados kaltūnuotas; rodos, negali susišukuoti savo plaukų Rs. Šuo buvo liesas, prakaulis, kaltūnuotą uodegą į kojų tarpą įbraukęs LzP.